Nuostabieji faraonų šunys

Faraonų šuo yra vidutinio dydžio skalikas. Patinų ūgis ties ketera 25cm. (gali būti ir daugiau),o kalių iki

23-24cm. ties ketera. kurių svoris skiriasi nuo 27-35kg. tai elegantiški ir labai gražūs šunys. Labai gražia laikysena, plonais kaulais, spalvos svyruoja nuo ryškiai rudos iki beveik pilkos. dažnai šie šunys ant papilvės turi didelę baltą dėmę, jos taip pat gali būti ir ant letenų ar krūtinės. Ant kaktos gali būti nedidelė balta žymelė, bet didelė tikimybė, kad šuo parodose ''Puikiai'' jau nebegaus. Baltos dėmės ant kaklo ar nugaros nėra leistinos, tai jau yra kaip veislės standartų nusižengimas. Faraonų šunų galvos sudėtos labai gražiai ausys ilgos ir labai stačios. Šių šunų kaklas ilgas ir raumeningas. Akių ir nosies spalvos yra tokios pačios kaip ir kūno. Akys ovalios, nedidelės. eisena tvarkinga ir lengva. uodega tiesi ir smaili. Faraonų šuo nėra toks aukštas kaip kurtai. Jie yra daugiau ilgesni nei aukštesni.



Jau žinoma:
* Kad Faraonų šunys būna užsispyrę ir kovoja už save.
* Vieną pamoką ar blogą įvikį prisimena visą gyvenimą, tad juos auklėti reikia atsargiai, kad neatsirastu dresūros spragų.
* Šie šunys turi būti laimingi, kitaip reiškiasi, kad jų psichika pažeista.
* Šie šunys yra labai švarūs tad namuose nebus jokio "šuniško kvapo" Kaikurie sako, kad jei švaresni už kates.
* Šie šunys mėgsta laisvę, tad komanda '' ateik'' yra labai svarbi.
* Jie nekreipia dėmėsio į pavojingas vietas kuriose gali pasiklysti.
* Jie jaučia kito plėšrūno ar anties kvapą, įpač gerai tad nepastebimai greitai puola grobį.
* Geriausia jiems nevadovauti tik kontroliuoti aptvertose vietovėse.
* Šie šunys linkę Dominuoti. 

. Tikroji faraonų šunų tėvynė yra Malta, čionai jie vadinami „triušių šunimis“, kadangi medžioja laukinius triušius. Medžiodami faraonų šunys pasikliauja ne tik rega, bet ir uosle. Nosimi jie naudojasi, kol suseka grobį, o, kai šį išbaido, pradeda vytis. Kartais jie dalyvauja ir paukščių (putpelių ar slankų) medžioklėse. Taip pat faraonų šunys naudojami sargybai ar lydėti ožius bei avis į ganyklas.

Maltos ūkininkai rūpestingai veisė savo šunis, atrinkdami tiktai geriausius medžiotojus ir išlaikydami veislę gryną. Faraonų šunys medžioklėje dažniausiai dalyvauja tamsiu paros metu, kai mažiau blaškančių veiksnių.

1977 metų Maltos monetose galima pamatyti šių šunų atvaizdų. Pirmieji du faraonų šunys į Angliją iš Maltos pateko 1920 – 1930 metais, bet tuo metu jie neveisti. Vėliau į Jungtinę Karalystę jie vėl importuoti 1960 metais, pirmoji jų vada gimė 1963 metais. Standartas pripažintas 1974 m. veislė pavadinta faraonų šunimis, nors tuo metu tai buvo ir alternatyvus Ibisos šunų vardas, tačiau 1977 metais FCI Ibisos skalikus oficialiai pavadino originaliu jų vardu ir painiavos nebeliko. 1967 metais faraonų šunys pasiekė JAV, 1970 m. įkurtas šių šunų klubas (PHCA).1983 metais jie pripažinti AKC.

Viduržemio jūros šalyse egzistuoja daugiau veislių, panašių į faraonų šunis. Tai – Etnos čirnekai, Ibisos šunys, Kanarų ir portugalų Podenco, taip pat kitos vietinės regiono veislės. Neaišku, ar šios veislės panašios dėl bendrų protėvių, ar susiformavo dėl tokių pačių sąlygų.

Faraonų šuniui reikia nedaug kailio priežiūros – tik guminio šepečio pagalba pašalinti negyvus plaukus. Maudyti reikia tik kai tai būtina, kadangi turi jautrią odą ir netinkamas šampūnas gali sukelti alergiją. Patariama naudoti kūdikių ar švelnų šunų šampūną. Šis šuo nesklaidžia specifinio šuniško kvapo, net kai būna šlapias.

Kailis trumpas, blizga, jo struktūra keičiasi nuo šilkinio iki kietoko, neturi pavilnės. Spalva įvairių atspalvių raudona (ši priimama visų kinologų organizacijų) ar gelsvai ruda, dažnai su baltymėmis ant uodegos galiuko (kai kuriose kinologų organizacijos labai vertina šunis baltu uodegos galiuku), krūtinės, pirštų. Leistina plona balta linija ir per snukio vidurį. Leidžiama balta dėmė ant krūtinės, kojų pirštų. Kartais pasitaiko juodų faraonų šunų, tačiau parodose jie diskvalifikuojami.