Faraonų šuo yra vidutinio dydžio skalikas. Patinų ūgis ties ketera
25cm. (gali būti ir daugiau),o kalių iki
23-24cm. ties ketera. kurių
svoris skiriasi nuo 27-35kg. tai elegantiški ir labai gražūs šunys.
Labai gražia laikysena, plonais kaulais, spalvos svyruoja nuo ryškiai
rudos iki beveik pilkos. dažnai šie šunys ant papilvės turi didelę baltą
dėmę, jos taip pat gali būti ir ant letenų ar krūtinės. Ant kaktos gali
būti nedidelė balta žymelė, bet didelė tikimybė, kad šuo parodose
''Puikiai'' jau nebegaus. Baltos dėmės ant kaklo ar nugaros nėra
leistinos, tai jau yra kaip veislės standartų nusižengimas. Faraonų šunų
galvos sudėtos labai gražiai ausys ilgos ir labai stačios. Šių šunų
kaklas ilgas ir raumeningas. Akių ir nosies spalvos yra tokios pačios
kaip ir kūno. Akys ovalios, nedidelės. eisena tvarkinga ir lengva.
uodega tiesi ir smaili. Faraonų šuo nėra toks aukštas kaip kurtai. Jie
yra daugiau ilgesni nei aukštesni.
Jau žinoma:
* Kad Faraonų šunys būna užsispyrę ir kovoja už save.
* Vieną pamoką ar blogą įvikį prisimena visą gyvenimą, tad juos auklėti reikia atsargiai, kad neatsirastu dresūros spragų.
* Šie šunys turi būti laimingi, kitaip reiškiasi, kad jų psichika pažeista.
* Šie šunys yra labai švarūs tad namuose nebus jokio "šuniško kvapo" Kaikurie sako, kad jei švaresni už kates.
* Šie šunys mėgsta laisvę, tad komanda '' ateik'' yra labai svarbi.
* Jie nekreipia dėmėsio į pavojingas vietas kuriose gali pasiklysti.
* Jie jaučia kito plėšrūno ar anties kvapą, įpač gerai tad nepastebimai greitai puola grobį.
* Geriausia jiems nevadovauti tik kontroliuoti aptvertose vietovėse.
* Šie šunys linkę Dominuoti.
. Tikroji faraonų šunų tėvynė yra Malta,
čionai jie vadinami „triušių šunimis“, kadangi medžioja laukinius
triušius. Medžiodami faraonų šunys pasikliauja ne tik rega, bet ir
uosle. Nosimi jie naudojasi, kol suseka grobį, o, kai šį išbaido,
pradeda vytis. Kartais jie dalyvauja ir paukščių (putpelių ar slankų)
medžioklėse. Taip pat faraonų šunys naudojami sargybai ar lydėti ožius
bei avis į ganyklas.
Maltos ūkininkai
rūpestingai veisė savo šunis, atrinkdami tiktai geriausius medžiotojus
ir išlaikydami veislę gryną. Faraonų šunys medžioklėje dažniausiai
dalyvauja tamsiu paros metu, kai mažiau blaškančių veiksnių.
1977 metų Maltos
monetose galima pamatyti šių šunų atvaizdų. Pirmieji du faraonų šunys į
Angliją iš Maltos pateko 1920 – 1930 metais, bet tuo metu jie neveisti.
Vėliau į Jungtinę Karalystę jie vėl importuoti 1960 metais, pirmoji jų
vada gimė 1963 metais. Standartas pripažintas 1974 m. veislė pavadinta
faraonų šunimis, nors tuo metu tai buvo ir alternatyvus Ibisos šunų
vardas, tačiau 1977 metais FCI Ibisos skalikus oficialiai pavadino
originaliu jų vardu ir painiavos nebeliko. 1967 metais faraonų šunys
pasiekė JAV, 1970 m. įkurtas šių šunų klubas (PHCA).1983 metais jie
pripažinti AKC.
Viduržemio jūros šalyse
egzistuoja daugiau veislių, panašių į faraonų šunis. Tai – Etnos
čirnekai, Ibisos šunys, Kanarų ir portugalų Podenco, taip pat kitos
vietinės regiono veislės. Neaišku, ar šios veislės panašios dėl bendrų
protėvių, ar susiformavo dėl tokių pačių sąlygų.
Faraonų šuniui reikia
nedaug kailio priežiūros – tik guminio šepečio pagalba pašalinti negyvus
plaukus. Maudyti reikia tik kai tai būtina, kadangi turi jautrią odą ir
netinkamas šampūnas gali sukelti alergiją. Patariama naudoti kūdikių ar
švelnų šunų šampūną. Šis šuo nesklaidžia specifinio šuniško kvapo, net
kai būna šlapias.
Kailis trumpas, blizga,
jo struktūra keičiasi nuo šilkinio iki kietoko, neturi pavilnės. Spalva
įvairių atspalvių raudona (ši priimama visų kinologų organizacijų) ar
gelsvai ruda, dažnai su baltymėmis ant uodegos galiuko (kai kuriose
kinologų organizacijos labai vertina šunis baltu uodegos galiuku),
krūtinės, pirštų. Leistina plona balta linija ir per snukio vidurį.
Leidžiama balta dėmė ant krūtinės, kojų pirštų. Kartais pasitaiko juodų
faraonų šunų, tačiau parodose jie diskvalifikuojami.